Peg-4 dilaurate

Ar jau girdėjote apie fukoidaną? Naujas madingas žodelis kosmetikos pasaulyje, kol kas dar po truputį keliauja iš lūpų į lūpas: kažkas atsisiuntė iš Japonijos, kažkas bandė ir pamatė stulbinančius pokyčius, o kažkas siūlo pirkti. Taigi, fukoidanas - tiesiai iš Japonijos jūsų odai, po mūsų padidinamuoju stiklu. Fukoidano savybės pirmiausia buvo atrastos ir pradėtos tyrinėti Japonijoje. Šioje šalyje yra gilios dumblių naudojimo tradicijos, todėl ji laikoma pioniere tiriant šių jūrų išteklių naudą ne tik sveikatai, bet ir grožiui. Japonijos mokslininkai, studijuodami rudųjų dumblių (Fucus vesiculosus, Undaria pinnatifida ir kt.) cheminę sudėtį ir jų naudojimą tradicinėje medicinoje bei mityboje, nustatė, kad juose randamas fukoidanas pasižymi antioksidacinėmis, priešuždegiminėmis, antimikrobinėmis ir antinavikininėmis savybėmis.   Ką rodo tyrimai? Pažiūrėkime, kokie tyrimai buvo atlikti su fukoidanu, siekiant nustatyti jo naudą odai. In vitro tyrimuose (laboratoriniai tyrimai su ląstelių kultūromis) buvo vertinta ląstelių reakcija į oksidacinį stresą, UV spindulių žalą ir uždegiminius dirgiklius. Buvo tiriamas fukoinado poveikis tam tikriems biomarkeriams, pvz., kolageno sintezei, uždegiminių citokinų gamybai ir melanino sintezei. Fukoidanas sumažino uždegiminių molekulių išskyrimą, skatino kolageno gamybą ir mažino metaloproteinazių (fermentų, skaidančių kolageną) aktyvumą. Taip pat apsaugojo ląsteles nuo oksidacinio streso.Tyrimai su gyvūnais parodė, kad fukoidanas mažino UV spindulių sukeltą paraudimą ir uždegimą bei paskatino regeneracinį procesą.    Tyrimai buvo atlikti ir In vivo, t.y. su žmonėmis. Savanoriams buvo suteikta kosmetikos priemonių, kurių sudėtyje yra fukoidano (pvz., serumai, kremai ar losjonai), ir jų oda buvo stebima tam tikrą laikotarpį (dažnai 4–8 savaites). Matavimai apėmė drėgmės lygį odoje, pigmentacijos pokyčius, raukšlių gylį ir bendrą odos būklę. Taip pat buvo atlikti tyrimai su jautria oda, siekiant įvertinti priešuždegiminį poveikį. Rezultatuose pastebėtas odos drėgmės padidėjimas ir barjero funkcijos sustiprėjimas. Sumažėjo pigmentinės dėmės ir odos nelygumai. Oda tapo lygesnė, o smulkios raukšlės sumažėjo.   Kaip iki šiol be jo gyvenome? Jei fukoidanas toks nuostabus, kaip mes be jo gyvenome iki šiol? Kaip gerai, kad pagaliau atskleidėme grožio paslaptį, kurią nuo mūsų saugojo japonai. Nuo šiol odos nebekankins laisvieji radikalai, uždegimai, pigmentinės dėmės ir raukšlelės. Na… ne visai. Fukoidanas yra tikrai unikalus dėl savo struktūros ir savybių, kurios daro jį veiksmingu anti-senėjimo, priešuždegiminiu ir regeneraciniu ingredientu. Jei tai yra pagrindiniai tikslai, fukoidanas tikrai gali būti laikomas pranašesniu už daugelį kitų dumblių ekstraktų. Tačiau ir kituose jūros dumblių ekstraktuose (pvz., spirulinoje ar chlorelėje) taip pat yra puikių medžiagų, kurios gali būti naudingos odai, ypač jei siekiama drėkinančio, antioksidacinio, raminančio poveikio. Optimalus sprendimas dažnai yra skirtingų dumblių ekstraktų derinimas kosmetikos produktuose. Ar fukoidanas yra geresnis už tradicinius mums žinomus anti-aging ingredientus kosmetikoje? Kadangi poveikis ir veikimo mechanizmai yra skirtingi, fukoidanas nėra pakaitalas, pavyzdžiui, retinoliui, niacinamidui, vitaminui C ir kitiems ingredientams, tačiau jis gali būti puikus papildymas arba alternatyva tiems, kurie ieško švelnesnių, bet efektyvių ingredientų odos priežiūrai.    Palaukite... ar fukoidanas kemša poras? Pats fukoidanas porų nekemša, jis yra polisacharidas ir nepasižymi kamedogeninėmis savybėmis. Fukoidanas ne tik nekemša porų, bet ir gali būti naudingas odai, linkusiai į spuogelius ar uždegimus. Tačiau… Dažniausiai kosmetikos produktuose naudojamas ne išgrynintas fukoidanas, o rudųjų dumblių ekstraktai. Juose esančios medžiagos lengvai prasiskverbia į odą ir skatina mikrokamedonų augimą. Todėl jūros dumblių sukeltas bėrimas išsiskiria nedideliais, sausais, paviršiniais kamedonais. Taip pat jūros dumbliuose gausu jodido, o šis gali paskatinti uždegimus bei pustules.   Tai ar man reikia to fukoidano? Apibendrinus visą informaciją, tai tikrai vertingas ingredientas, kurį į odos priežiūrą gali įtraukti visi, kam porų kimšimas ar spuogeliai nėra problema (įsivaizduokite, būna tokių laimingų žmonių). Jei jūsų oda problematiška, ypač jei kankina spuogeliai, siūlyčiau naudoti atsargiai arba susilaikyti. Fukoidanas yra puikus, bet ne vienintelis geras ingredientas kosmetikoje.    

Egzistencinis micelinio vandens klausimas: plauti ar neplauti, turi būti atsakytas.   Praeitą savaitę mūsų inicijuota apklausa parodė, kad pusė visų naudojančių micelinį vandenį jį nuplauna, kita pusė - palieka. Pirmoji nesupranta, kaip kita palieka ant odos “tą lipnią plėvelę”, o antroji skaito etiketes, kur rašoma “nereikia nuplauti”, ir jomis vadovaujasi. Kuri pusė daro teisingai? Abi.   Norint suvokti, kaip galima naudoti micelinį vandenį, pirmiausia būtų gerai suvokti, kaip jis veikia. Jei chemija nėra stiprioji pusė, nesijaudinkite, papasakosime vaizdžiai ir suprantamai. O visų tikrų chemikų iš karto atsiprašome, kad nenaudojame derančių terminų.   Tikriausiai žinote, kad micelinis vanduo savo vardą gavo dėl micelių. Įsivaizduokite jas kaip kamuoliukus, sudarytus iš surfaktantų molekulių. O surfaktantus įsivaizduokite tarsi mažyčius buožgalvius - galvytes su uodegėlėmis. Jų “galvos” yra hidrofilinės, tad pritraukia vandenį, o “uodegėlės” lipofilinės, tad pritraukia aliejus. Tokia jų pagrindinė funkcija - surišti tarpusavyje vandenį ir aliejų. Jie yra naudojami visose valančiose ir prausiančiose formulėse, nes būtent aliejinė dalis turi gebėjimą pritraukti nešvarumus ir kitus riebalus. Prausiklis nuo micelinio vandens skiriasi tik tuo, kad naudojami surfaktantai yra švelnūs ir stipriai praskiesti vandeniu. Paveikslėlyje pavaizduotas surfaktatas - hidrofilinė "galva" ir lipofilinė "uodegėlė"   Miceliniame vandenyje plaukioja surfaktantų kamuoliai, kurie sudaro tinklą vandenyje. Matome vientisą skaidrų skystį, nors jame plaukioja daugybė riebiųjų rūgščių dalelių. Taip atrodo micelės, tarsi sukibę surfaktantų "kamuoliai"   Svarbu paminėti, kad vatos diskelis, ant kurio pilame micelinį vandenį, atlieka labai svarbų vaidmenį. Užpylus micelinio vandens ant vatos, hidrofilinės “galvos” prikimba prie vatos (nes hidrofilinės dalelės traukia hidrofilines), o lipofilinės uodegėlės lieka kyšoti, pasirengusios nuvalyti nešvarumus. Nešvarumai prikimba prie “uodegėlių”, kurios sukibusios su “galvomis”. Tokiu būdu maksimalus nešvarumų kiekis lieka ant vatos, o ne ant odos. Vadinasi, naudojant micelinį vandenį nereiktų jaudintis, kad surfaktantų liks ant odos.  Paveikslėlyje pavaizduoti surfaktantai hidrofilinėmis "galvomis" prikibę prie vatos  Tai kas lieka po micelinio vandens tokio lipnaus, slidaus, o jei gerai išsirinkote priemonę - maloniai drėkinančio? Tai pagalbinės medžiagos, kurias naudoja gamintojas. Kiekvienas renkasi vis kitus papildomus formulės komponentus, norėdamas pagerinti micelinio vandens savybes.    Keli pavyzdžiai:   Druska. Ji yra veiksmingas rišiklis ir tirštiklis. Suteikia tekstūrai tirštumo, o valomosioms savybėms veiksmingumo, tad micelinis vanduo valys geriau. Trūkumai? Likęs lipnumo, traukimo, sausumo, net graužimo pojūtis. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti.  Silikonai. Jie taip pat pagerina valomąsias savybes bei palieka ant odos švelnią plėvelę. Trūkumai? Švaros pojūčio gali trūkti. Problematiškai odai gali išprovokuoti spuogelių atsiradimą. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti. Nesinori nuplauti? Galima ir nenuplauti. Drėkikliai, raminantys ekstraktai. Jie puoselėja odą ir gerina jos funkcijas. Po tokių priemonių dažniausiai plauti odos nesinori ir nereikia.   Taigi dar kartą pradėjus nuo į buožgalvius panašių surfaktantų, prieiname išvados, kad svarbu visai ne tai, kad priemonės pavadinimas micelinis vanduo, o tai, kas yra to micelinio vandens sudėtyje. Vieną micelinį vandenį reikės nuplauti, kito nereikės. Jei jūs neplaunate micelinio vandens, tai dar nereiškia, kad visiems nereikia plauti ir atvirkščiai. Telieka pakartoti: tikrinkite kosmetikos sudėtį.   Naudoti šaltiniai:   Walters, R. M., Mao, G., Gunn, E. T., & Hornby, S. (2012). Cleansing formulations that respect skin barrier integrity. Dermatology research and practice, 2012, 495917. doi:10.1155/2012/495917 https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3425021/ https://www.dermatologytimes.com/dermatology/what-micellar-water-and-how-does-it-cleanse https://www.dataphysics-instruments.com/knowledge/understanding-interfaces/surfactants-cmc/ (iš čia ir iliustracijos) https://labmuffin.com/what-is-micellar-water-and-how-does-it-work/ https://www.truthinaging.com/ingredients/sodium-chloride  

Kiek buvo džiaugsmo, kai pavasarį parašėme, kad paakių kremas nebūtinas. Tai laikykitės, nes yra ir dar vienas produktas, kuris ne tik nebūtinas - jis daugeliu atveju nereikalingas. Tonikas.   Kaip gali būti, kad staiga mūsų odai nebereikia toniko? Tiesa ta, kad jo niekada ir nereikėjo. Visi girdėjome, kad tonikas reikalingas atstatyti odos pH po prausimo. Pradėkime nuo to, kad odai nereiktų naudoti prausiklių, kurie sutrikdytų jos pH. Kitas dalykas, įdomu, kaip tonikai gali tą pH atstatyti, jei jų pagrindinis ingredientas vis dar yra alkoholis. Etanolio pH vandenyje yra neutralus - 7, o oda yra švelniai rūgšti ir jos pH gali svyruoti nuo 4,7 iki 5,75. Na, gerai, pH galima padidinti pasitelkus pH reguliatorius, bet alkoholio poveikio odai taip lengvai nepakeisime. Priežastis, kodėl alkoholis naudojamas tonikuose yra ta, kad jis nuvalo odos lipidinį sluoksnį ir taip paruošta oda geriau įsisavina ingredientus iš drėkinamųjų kremų. Pridėkime dar tai, kad alkoholis pasižymi antibakterinėmis savybėmis ir naikina bakterijas, sukeliančias aknę. Skamba gerai, tai ko mes kabinėjamės? Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta. Iš tiesų nuvalydami odos lipidį sluoksnį, nuvalome natūralią ir pačią tobuliausią drėgmę, kurią mums sukūrė mūsų pačių kūnas - natūralų drėkinimo faktorių. Visi drėkinamieji kremai siekia jam prilygti ir vis dar be rezultatų. Kitas svarbus aspektas, kad laikai pasikeitė - bakterijų mes nebenaikiname, o stengiamės su jomis susidraugauti. Aknę sukelianti bakterija Propionibacterium acnes yra taiki mūsų odos gyventoja. Ji minta sebumu ir saugo poras nuo užsikimšimo. Šios ir kitų bakterijų pusiausvyra leidžia mūsų odai sveikai funkcionuoti, tad bet kokie aršūs ingredientai, pavyzdžiui, alkoholis, kuris tą pusiausvyrą pažeidžia, kelia riziką mūsų odos būklei.   Kita problema tonikuose - kvepalai. Viena vertus, be kvepalų sunku įsivaizduoti kosmetiką. Kvapai malonūs mūsų uoslei, o tyrimai rodo, kad vien kvapas gali pakelti produkto rinkos kainą. Kita vertus, tai kas malonu uoslei ar pelninga verslui, nėra gerai mūsų odai. Tonikuose dažnai naudojamas didelis kvepalų kiekis, o jų sudėtyse gausu potencialių alergenų (linalolas, limonenas, geraniolas ir t.t.) Šie gali sukelti kontaktinį dermatitą, fotoalergines reakcijas, skatinti odos uždegimus. Reiktų paminėti, kad visai nesvarbu, ar tie kvepalai sudėtyje yra sintetiniai, ar iš natūralių eterinių aliejų, neigiamas poveikis toks pats (Essential Oils and Their Single Compounds in Cosmetics—A Critical Review Asja Sarkic and Iris Stappen).    Na ir paskutinis argumentas - dažnai tonikai nealieka jokios funkcijos, nes juose paprasčiausiai trūksta aktyviųjų ingredientų. Vanduo, kvepalai ir koks vienas kitas drėkiklis ar augalinis ekstraktas yra gana dažna toniko formulės kompozicija. Klausimas, ką toks produktas naudingo suteikia odai, ko negali padaryti drėkinamasis kremas ar serumas? Perteklinių kosmetikos produktų atsisakymas yra geras būdas prisidėti prie mažesnio vartojimo.   Žinoma, šiandien tonikas jau ne vien tik alkoholio ir kvepalų mišinys. Atsiranda vis daugiau tonikų, kurių aktyvieji ingredientai AHA ir BHA rūgštys, formulės praturtintos drėkikliais, augaliniais ekstraktais ir kitais puikiais ingredientais. Tokių tonikų mūsų odai reikia, tokius tonikus mes rekomenduojame. Juos atsirinksite tik tikrindami sudėtis.