Šis straipnis "nenulauš" interneto, bet kažkas turi tai parašyti - kremai nuo saulės nesukelia vėžio.

Kremai, kurių paskirtis saugoti odą nuo žalingo UV spindulių poveikio, pastaraisiais metais tapo vienomis prieštaringiausių kosmetikos priemonių. Ar kremai nuo saulės iš tiesų būtini? O gal tai tik dar vienas būdas išvylioti patiklių pirkėjų pinigus? Sąmokslo teorijų mėgėjai teigia, kad kremai nuo saulės nereikalingi – juk mūsų proseneliai puikiausiai sau be jų gyveno ir buvo sveiki kaip „ridikėliai“. Jie taip pat tikina, kad kremai nuo saulės ne tik nenaudingi, bet dar ir pavojingi, gali sukelti netgi vėžį. Tačiau tokie teiginiai yra klaidinantys. Net ankstyviausių civilizacijų žmonės saugojo odą nuo saulės žalos. Graikai naudodavo alyvuogių aliejų, egiptiečiai – ryžių ekstraktą, o dar ir šiandien kremuose naudojamas cinko oksidas skaičiuoja daugiau nei tūkstantį metų (1). Kremai nuo saulės naudojami jau 30 metų (2). UV filtrai reguliariai atsiduria po „padidinamuoju stiklu“, tad esame sukaupę nemažai vertingos informacijos apie jų saugumą ir veiksmingumą. Šiame straipsnyje sužinosite, kad kremai nuo saulės tikrai nesukelia vėžio, bet ne visi jų ingredientai yra saugūs.

Apie saulės poveikį odos grožiui ir sveikatai kalbėjome jau dar ne kartą, tad trumpai paminėsiu tik svarbiausius faktus, kuriuos būtina žinoti apie UV spindulių poveikį odai. Tai ką mes vadiname „sveika ir įdegusia oda“, yra ne kas kita, o odos pažeidimas. Saugodamasi nuo saulės poveikio mūsų oda gamina melaniną, kuris pakeičia odos spalvą, sudarydamas apsauginį barjerą, absorbuojantį dalį UV spindulių (apie 50-75 proc.). Tai svarbi apsauga, bet nepakankama ir ja gali džiaugtis ne kiekvienas. Šviesios ir neįdegančios odos savininkai tokia apsauga negali pasigirti, tad jiems kremai nuo saulės yra vienintelis apsisaugojimas nuo žalingo UV spindulių poveikio. Koks tas poveikis? Saulė sukelia nudegimus, o šie didina agresyviausios vėžio formos – melanomos riziką. Saulės poveikis mūsų odai akumuliuojasi, tad dažnai UV spindulių veikiamose zonose gali atsirasti kitos dvi vėžio formos – bazalinių ląstelių ar plokščialąstelinės karcinomos. Taip pat saulės spinduliai skatina odos senėjimo procesus, vadinamąjį fotosenėjimą, dėl kurio oda sparčiau sausėja, atsiranda raukšlių, pigmentinių dėmių. Akivaizdu, kad odai yra reikalinga papildoma apsauga nuo saulės. Mes galime pasirūpinti ja ir be kosmetikos, naudodami drabužius, skrybėles, akinius ar skėčius. Taučiau kosmetikos industrija mums siūlopapildomą, veiksmingą ir lengvai naudojamą apsaugos priemonę – kremus nuo saulės.

Kaip ir kiekvienas kosmetikos produktas, taip ir kremai nuo saulės nėra stebuklingas būdas visiškai apsisaugoti nuo UV spindulių. Nė vienas kremas neapsaugo 100 proc., maksimali apsauga yra 98-99 proc. Vis dėlto kokybiški kremai yra tikrai veiksmingi. Tyrimai rodo, kad jų naudojimas padeda sumažinti saulės žalą odai ir saugoti nuo vėžinių susirgimų (3). Tačiau priemonėms naudojama daug ir įvairių ingredientų, kurie kelia veiksmingumo ir efektyvumo klausimų. Būtent ši priežastis ir lemia nepelnytai prastą  kremų nuo saulės reputaciją bei skatina klaidinančias visuomenę straipsnių antraštes: „Kremai nuo saulės – pavojingi sveikatai“, „Ar kremai nuo saulės išties kenkia?“, „Tyrimas: kremai nuo saulės skatina odos vėžį“, „Kremai nuo saulės – ar saugu naudoti nėštumo metu?“ ir pan. Jei nenorite bijoti tokių antraščių, turite gerai žinoti, kokį kremą nuo saulės rinktis, kad jis būtų naudingas, o ne pavojingas. Vienintelis būdas tinkamai išsirinkti – perskaityti ir suprasti sudėtį.

UV filtrai

UV filtrai, naudojami kremuose nuo saulės, yra skirstomi į dvi grupes: fizinius blokatorius ir cheminius absorbentus. Fiziniai UV filtrai blokuoja saulės spindulius, juos atspindėdami ar išsklaidydami. Populiariausi fiziniai filtrai yra mineralai: titano dioksidas ir cinko oksidas. Jie patikimai saugo nuo UVA ir UVB spindulių (iki 98 proc.), nekelia sudirgimų ar alerginių reakcijų rizikos. Vienintelis šių UV filtrų trūkumas – net SPF 15 kremas paliks ant odos baltą šydą ir gali tepti tamsius drabužius. Taip pat titano dioksidas ir cinko oksidas sukelia „sunkumo“ pojūtį, kadangi jie nesusigeria į odą. Norėdami sumažinti šiuos trūkumus, gamintojai vis dažniau naudoja titano dioksidą ar cinko oksidą, susmulkintą iki nanodalelių. Tačiau nanodalelės kelia saugumo klausimų, kadangi yra tokios mažos, kad gali patekti net į ląstelių vidų. Visi iki šiol atlikti tyrimai rodo, kad fizinių filtrų nanodalelės yra saugios naudojimui ir nepatenka į odą. Jos lieka epidermio paviršiuje ir jokio pavojaus sveikatai nekelia. Ateityje turėtume sulaukti ir daugiau tyrimų.

Cheminiai absorbentai sugeria saulės spindulius ir taip neleidžia jiems paveikti odos. Cheminių UV filtrų sąrašas yra ilgas, bet dažniausiai sutinkami yra avobenzonas, oksibenzonas, oktokrilenas, okstinoksatas, homosalatas, benzofenonai ir aminobenzoinės rūgšties dariniai (dažniausias – PABA). Skirtingi cheminiai filtrai pasižymi vis kitokiomis apsauginėmis savybėmis, pavyzdžiui, avobenzonas nesaugo nuo UVB spindulių, bet gerai saugo nuo UVA, o oksibenzonas, atvirkščiai, saugo nuo UVB, bet tik iš dalies saugo nuo UVA. Kosmetikos gamintojai, kurdami kremus nuo saulės su cheminiais UV absorbentais, privalo juos derinti, kad  sukurtų optimalią apsaugą nuo abiejų saulės spindulių tipų.

Kiti kremų nuo saulės ingredientai

Kremų nuo saulės veiksmingumas priklauso ne vien tik nuo naudojamų UV filtrų, bet ir visos formulės. Tirpikliai ir minkštikliai turi didelę svarbą kremų nuo saulės veiksmingumui, nes padeda tolygiai paskirstyti priemonę, jei reikia – gerina UV spindulių absorbavimą. Plevėdariai ir emulsikliai padeda suformuoti reikiamo storio apsauginę plėvelę, kuri užtikrina SPF stiprumą, priemonės ilgalaikiškumą ir atsparumą vandeniui.

Svarbi pagalbinė priemonė UV apsaugai yra antioksidantai. Moksliniuose šaltiniuose jie išskiriami kaip atskira UV filtrų atmaina (4), nes beveik kiekvienas gamintojas įtraukia juos į sudėtį, kad pagerintų apsaugines kremų nuo saulės savybes. Su antioksidantais yra siejama apsauginės kosmetikos nuo saulės ateitis. Tikimasi, kad ateityje pavyks sukurti visiškai saugias priemones, naudojant tik antioksidantus ir iš bakterijų gautą melaniną, kuris veiksmingai saugo nuo UVA spindulių (5).

Ką reiškia SPF?

SPF, apsaugos nuo saulės faktorius, rodo kiek kartų kremas nuo saulės prailgins buvimo tiesioginėje saulėje laiką. Viskas labai paprasta: priklausomai nuo odos tipo galime būti saulėje nenudegdami skirtingą laiko tarpą. Šviesios odos, neįdegantys ir dažnai nudegantys žmonės (I ir II tipo), saulėje gali būti apie 5-10 min. Tamsesnės ir įdegančios odos savininkai (III ir IV tipo) saulėje gali būti apie 10-20 min. Vadinasi, jei jūsų odos tipas yra I ir jūsų oda pradeda degti po 10 minučių saulėje, SPF 50 kremas šį trukmę padidins 50 kartų ir saulėje galėsite praleisti 500 minučių. SPF skaičius taip pat nurodo, kiek procentų UV spindulių priemonė sugebės atspindėti, išsklaidyti ar absorbuoti. Labai svarbu, kad SPF rodo tik apsaugos faktorių nuo UVB spindulių, nes tai jie yra nudegimų sukėlėjai. Tačiau Europos Sąjungoje galioja reikalavimas, kad kremai nuo saulės turi saugoti nuo abiejų UV spindulių tipų – UVA ir UVB. Tiesa, UVA apsauga gali būti 1/3 mažesnė, nei nurodomas SPF ant pakuotės (6).

Štai kaip atrodo dažniausiai sutinkamų kremų nuo saulės apsauga:

SPF 15 –  93 proc. UVB apsauga,  trunkanti apie 150 min.

SPF 30 – 97 proc. UVB apsauga, trunkanti vidutiniškai apie 300 min.

SPF 50 – 98 proc. UVB apsauga, trunkanti vidutiniškai apie 500 min. (7)

Atkreipkite dėmesį, kad ši trukmė yra vidutinė ir gali varijuoti, priklausomai nuo jūsų odos tipo. Taip pat kremo suteikiamą apsaugą gali sutrumpinti pašaliniai faktoriai, tokie kaip prakaitavimas, maudymasis, šluostymasis rankšluosčiu ir pan.

Kadangi kremų nuo saulės, kurie saugotų odą 100 proc. nėra, net ir naudojant kremą nuo saulės įdegame. Odai užtenka tų 7-2 proc. spindulių, kad saulės spinduliai paskatintų melanino gamybą ir ji įgautų rusvą atspalvį. Tai tikriausiai galima pavadinti saugiausiu įdegiu, kokį galime gauti saulėje. UV filtrai užtikrina, kad nenudegtume, oda įgautų rusvą atspalvį lėtai ir tolygiai. Tad visiems, kurie net ir perskaitę mūsų straipsnį apie įdegio žalą liks ištikimi deginimosi gerbėjai, primygtinai rekomenduoju degintis tik naudojant kremą nuo saulės. Galbūt įdegis nebus „šokoladinis“, bet kur kas saugesnis jūsų grožiui ir sveikatai.

Prasta reputacija ir jos „kaltininkai“

Būtų idealu, jei visi UV spindulių filtrai ir pagalbiniai ingredientai būtų saugūs, nedirginantys, netoksiški, stabilūs, ilgai išliekantys, suteiktų maksimalią UVA ir UVB apsaugą bei nekeltų alergijos rizikos. „Environmental Working Group“ tyrimas parodė, kad tik 25 proc. iš 800 testuotų kremų nuo saulės yra efektyvūs ir saugūs sveikatai (8).  Tai nereiškia, kad 75 proc. kremų nuo saulės yra pavojingi ir netinkami naudojimui. Tai reiškia, kad yra rizika, jog jie gali paskatinti neigiamas odos reakcijas, o kai kurie UV filtrai ir sukelti neigiamą poveikį sveikatai. Apmaudu, kad nedidelė grupelė ingredientų gadina kremų nuo saulės reputaciją, kelia baimę ir suteikia pagrindą visuomenę klaidinantiems straipsniais. Trumpai apžvelgsiu pagrindinius „kaltininkus“ ir jų tikruosius pavojus.

• Oksibenzonas (oxybenzone), dar žinomas kaip benzofenonas-3 (benzophenone-3). Šis cheminis filtras skaičiuoja beveik 50 metų naudojimo patirtį. Jis vienas dažniausių fotoalerginių reakcijų sukėlėjų (9,10),  dažniausiai paliečiantis šviesios ir jautrios odos savininkus. Tai reiškia, kad veikiamas saulės šviesos jis gali sukelti neigiamas odos reakcijas. Dėl šios savybės jis „Kosmetikos DNR“ puslapyje įtrauktas tarp pavojingų ingredientų ir jo rekomenduoju vengti. Taip pat oksibenzonas patenka į kraują ir, spėjama, gali neigiamai paveikti endokrininę sistemą (11). Vis dėlto nedidelis tyrimas su žmonėmis parodė, kad ingredientas iš organizmo pasišalino su šlapimu ir neigiamos įtakos hormonų balansui neturėjo (12). Ateityje reikės daugiau tyrimų, kurie parodytų, kaip žmogų veikia į kraują patekęs oksibenzonas, tačiau kol kas šis ingredientas išlieka populiariausiu UV filtru JAV. Europos Sąjungoje jo naudojimas ribojamas iki 10 proc.
• Oktinoksatas (octinoxate), dar sutinkamas ir ilgesniu pavadinimu oktilmetoksicinamatas (octylmethoxycinnamate). Šis ingredientas yra randamas maitinančių moterų piene, žmogaus krūties vėžio ląstelėse ir siejamas su neigiamu poveikiu endokrininei sistemai (13). Tačiau atlikti tyrimai nėra pakankamai išsamūs, o teiginiai apie neigiamą poveikį hormonų balansui susilaukė mokslininkų prieštaravimų (14). Europos Komisijos mokslinis komitetas SCCS savo išvadose teigia, kad okstinoksatas nepasižymi neigiamu poveikiu sveikatai, bet gali dirginti ar sukelti kontaktinį dermatitą (15).
• Vitaminas A, kitaip retinolis, kremuose nuo saulės dažniausiai naudojama forma retinilo palmitatas (retinyl palmitate). Jo užduotis yra stabilizuoti fomulės ingredientus, tačiau serija JAV maisto ir vaistų administracijos užsakytų tyrimų parodė, kad veikiamas UVA spindulių, retinilo palmitatas skatina laisvųjų radikalų susidarymą (16). Tačiau tai dar neparodo, kad reiktų vengti kremų nuo saulės, kuriuose yra vitamino A. Nereikia pamiršti, kad retinilo palmitatas yra svarbus vitaminas, kuris natūraliai yra kaupiamas žmogaus odoje. Kartu su kitais ingredientais jis atlieka antioksidancinį poveikį, t.y. saugo odą nuo laisvųjų radikalų poveikio. Taip pat vitaminas A daugiau nei 40 metų yra naudojamas dermatologijoje odos vėžio prevencijai ir aknės, psoriazės, fotosenėjimo gydymui. Nėra jokių duomenų, kad tarp pacientų, kurie naudojo retinolius į vidų ar išoriškai, padidėjusi odos vėžio rizika (17). „Environmental Working Group“ skatina vengti kremų nuo saulės su vitaminu A, o JAV maisto ir vaistų administracija nurodė atlikti išsamesnius tyrimus. Europos Sąjungoje retinilo palmitato naudojimas kosmetikoje ribojamas iki 0,55 proc. koncentracijos.

Ar kremai nuo saulės sukelia vėžį?

Klausimai niekada nekyla be pagrindo. Kremų nuo saulės ir odos vėžio ryšys nėra atsitiktinis, bet abejonėms pagrindą galėjo duoti klaidingas mokslinių tyrimų interpretavimas. Vienas tokių yra 1993 metais pasirodęs tyrimas (18), atkreipęs dėmesį į kremų nuo saulės naudojimo ir melanomos ryšį. Tačiau tyrimo išvadose teigiama visai ne tai, kad kremai nuo saulės sukelia vėžį, o tik tai, kad kremai gali nepakankamai saugoti nuo pagrindinio melanomos sukėlėjo – UVA spindulių. Šiandien šiuo tyrimu ne vienas naujienų portalas, „gaudantis“ skaitytojų paspaudimus, klaidina žmones. Studijos, kurios apžvelgia visą sukauptą mokslinę informaciją nuramina: kremai nuo saulės nesukelia jokio neigiamo poveikio žmogaus sveikatai (19). Jau spėjome apžvelgti „siaubinguosius“ UV filtrus, kurie galimai veikia endokrininę sistemą ir taip gali sukelti vėžinius susirgimus. Kaip matėte, išsamių tyrimų vis dar trūksta, bet norint apsidrausti, visada galima naudoti saugius kremus nuo saulės, kurių aktyvieji ingredientai ir mineraliniai filtrai. Apsauga nuo saulės yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, tačiau jo neturėtų lemti nepagrįstos baimės. Įvertinus daugybę mokslinių šaltinių kol kas tikrai aišku, kad saulė neigiamai veikia mūsų odos grožį ir sveikatą, o kremai nuo saulės gali dirginti ar sukelti alerginę reakciją, bet ne vėžį.

Kodėl žuvims nepatinka kremai nuo saulės?

2014 metais pasirodė įdomus tyrimas (21), pažymintis, kad kremų nuo saulės naudojimas labiau kenkia ne žmonėms, o... žuvims. Vieni iš dažniausiai UV filtrams naudojamų ingredientų – titano dioksido ir cinko oksido nano-dalelės, susimaišiusios su vandeniu ir veikiamos saulės, išskiria vandenilio peroksidą. Vandenilio peroksidas, pasak Ispanijos mokslų tyrimų tarybos (Spanish Research Council), pražudo fitoplanktoną, kuriuo minta žuvys. Apskaičiuota, kad vien nuo Viduržemio jūros poilsiautojų odos per dieną priekrančių vanduo nuplauna apie 4 kg nano titanio dioksido ir tai itin neigiamai atsiliepia pakrančių ekosistemoms.

Šaltiniai ir nuorodos:

(1) P.T.  Craddock, Years of Zinc and Brass, British Museum, 1998,  P. 27.

(2) P. Terence, R. Barnetson, S. C. Halliday, M. Gary, (2003), Prevention of Immunosuppression by Sunscreens in Humans Is Unrelated to Protection from Erythema and Dependent on Protection from Ultraviolet A in the Face of Constant Ultraviolet B Protection, J Invest Dermatol 121: 184–90.

(3) M. S. Latha, J. Martis, V. Shobha, Sunscreening Agents: A Review. The Journal of Clinical and Aesthetic Dermatology, 2013;6(1):16-26.

(4) T. S.C. Poon, R. S. Barnetson, G. M. Halliday, Prevention of Immunosuppression by Sunscreens in Humans Is Unrelated to Protection from Erythema and Dependent on Protection from Ultraviolet A in the Face of Constant Ultraviolet B Protection, Journal of Investigative Dermatology (2003) 121, 184–190.

(5) M. S. Latha, J. Martis, V. Shobha, Sunscreening Agents: A Review. The Journal of Clinical and Aesthetic Dermatology, 2013;6(1):16-26.

(6) Official Journal of the European Union, COMMISSION RECOMMENDATION of 22 September 2006 on the efficacy of sunscreen products and the claims made relating thereto (notified under document number C(2006) 4089) (Text with EEA relevance) (2006/647/EC)

(7) http://www.epa.gov/sunwise/doc/sunscreen.pdf

(8) http://www.ewg.org/release/ewg-s-2013-guide-sunscreens-what-use-what-lose

(9) E. Rodríguez, M. C. Valbuena, M. Rey, L. P. de Quintana, Causal agents of photoallergic contact dermatitis diagnosed in the national institute of dermatology of Colombia". Photodermatology, Photoimmunology & Photomedicine 22 (4): 189–92.

(10) V. A. DeLeo, S. M. Suarez, M. J. Maso, (1992), Photoallergic contact dermatitis; results of photo patch testing in New York, 1985-1990, Arch Dermatol 128 (11): 1513-1518.

(11) M. E. Burnett, S.Q. Wang, Current sunscreen controversies: a critical review, Photodermatol Photoimmunol Photomed. 2011 Apr;27(2):58-67.

(12) Janjua NR, et al. Systemic absorption of the sunscreens benzophenone-3, octyl-methoxycinnamate, and 3-(4-methyl-benzylidene) camphor after whole-body topical application and reproductive hormone levels in humans. J Invest Dermatol 2004; 123: 57–61.

(13) M. Schlumpf, B. Cotton, M. Conscience, V. Haller, B. Steinmann, W. Lichtensteiger, In vitro and in vivo estrogenicity of UV screens, Environmental Health Perspectives, 2001;109(3):239-244.

(14) P. Stratta, A. Messuerotti, C. Canavese, Comments on “In Vitro and in Vivo Estrogenicity of UV Screens”, http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1240419/pdf/ehp0109-a00358.pdf European Commission, Svientific Commitee SCCS Opinion Evaluation of Potentially Estrogenic Effects of UV-filters, 12 June 2001

(15) European Commission, Svientific Commitee SCCS Opinion Evaluation of Potentially Estrogenic Effects of UV-filters, 12 June 2001, http://ec.europa.eu/health/scientific_committees/consumer_safety/opinions/sccnfp_opinions_97_04/sccp_out145_en.htm

(16) Q. Xia, et al. UVA photoirradiation of retinyl palmitate – formation of singlet oxygen and superoxide, and their role in induction of lipid peroxidation, Toxicol Lett, 2006; 163: 30–43.

(17) M. E. Burnett, S.Q. Wang, Current sunscreen controversies: a critical review, Photodermatol Photoimmunol Photomed. 2011 Apr;27(2):58-67.

(18) C. F. Garland, F. C. Garland, E. D. Gorham (1993), Rising trends in melanoma, 3 103–110.

(19) M. E. Burnett, S.Q. Wang, Current sunscreen controversies: a critical review, Photodermatol Photoimmunol Photomed. 2011 Apr;27(2):58-67.

(20) Sánchez-Quiles D1, Tovar-Sánchez A., Sunscreens as a source of hydrogen peroxide production in coastal waters, http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25069004