PŪSLELINĖ
0
Kas yra pūslelinė ?
Pūslelinė arba herpesas – tai virusų sukelta liga. Herpes simplex virusas sukelia paprastąją pūslelinę, kuri pasireiškia gleivinių, odos pokyčiais.
Kaip atpažinti pūslelinę?
Liga prasideda skirtingai. Kartais virusas sukelia tik nežymų odos paraudimą. Kitais atvejais infekcijos pradžia būna stipri - būdingas karščiavimas, limfmazgių padidėjimas, pūslelės bei žaizdos burnoje ir ant lūpų, lytinių organų.
Infekcijos paveiktoje vietoje jaučiamas deginantis skausmas, atsiranda rausvų odos iškilimų, mažų vandeningų pūslyčių. Pūslelės išdžiūva ir apsitraukia šašu.
Herpes simplex virusas, sukeliantis lūpų pūslelinę, retais atvejais gali sukelti ragenos uždegimą. Todėl būtina laiku taikyti gydymą, kad infekcija būtų sustabdyta.
Kokios pūslelinės atsiradimo priežastys?
Pūslelinę sukelia Herpes simplex virusas. Mokslininkai skiria bent du šio viruso tipus - HSV-1 ir HSV-2. HSV-1 paprastai sukelia lūpų pūslelinę (herpes labialis). Šis virusas aptinkamas seilėse, taip pat pratrūkusių pūslelių turinyje. Taigi pirmo tipo virusu paprastai užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant - bučiuojantis, liečiant infekuoto asmens odą. Taip pat infekcija perduodama ir netiesioginio kontakto metu - naudojantis infekuoto asmens daiktais - dantų šepetėliu, kosmetika, valgymo įrankiais. Itin svarbu tai, jog virusu užsikrėsti galima ir nuo tokio asmens, kuriam ligos simptomai nepasireiškia, nors jis ir yra infekuotas. HSV-2 sukelia lytinių organų pūslelinę (herpes genitalis). Lytinių organų pūsleline dažniausiai užsikrečiama (nesaugių) lytinių santykių metu. Asmuo, sergantis lūpų pūsleline, oralinio sekso metu gali perduoti HSV-2 ir partnerį užkrėsti lytinių organų pūsleline. Be kita ko, serganti moteris virusą gali perduoti naujagimiui gimdymo metu. Nustatyta, kad HSV-1 yra žymiai daug labiau paplitęs nei HSV-2.
Kiti pūslelinę sukeliantys veiksniai
Tam tikri veiksniai - stresas, ultravioletinė spinduliuotė, peršalimas, odos pažeidimai, operacijos, hormoniniai pokyčiai menstruacijų metu ir kt. susilpnina imunitetą ir išprovokuoja infekcijos paūmėjimą.
Ligos eiga
Po užsikrėtimo virusas tam tikrą laiką išlieka neaktyvus, o vėliau pasireiškia pasikartojančiu pūsleliniu bėrimu, sunkiai gyjančiomis opelėmis odoje ir gleivinėse. Pirmieji infekcijos požymiai – bloga savijauta, galvos skausmas, truputį padidėjusi temperatūra, lokalus niežėjimas, deginimas, paraudimas. Vėliau šioje vietoje atsiranda smulkių, skaidriu turiniu prisipildžiusių pūslelių. Subliūškusios, išopėjusios pūslelės džiūsta ir virsta šašais. Bėrimas užgyja nepalikdamas randų, tik kurį laiką išlieka paraudimas. Jeigu pūslelių atsiranda burnos ertmėje, tuomet labai skauda valgant, gali būti nemalonus burnos kvapas. Užsikrėtus herpes infekcija, virusas visam gyvenimui įsitvirtina žmogaus organizme. Virusas per nervines skaidulas nukeliauja iki nervinių mazgų ir ten gyvena nesukeldamas jokių simptomų. Nusilpus imunitetui, virusas atkeliauja iki tos odos ar gleivinės vietos ir vėl atsinaujina.
Pūslelinės gydymas
Visiškai sunaikinti organizme tūnančio viruso neįmanoma. Todėl taikomas simptominis pūslelinės gydymas. Pats efektyviausias būna ankstyvas gydymas, taikomas vos tik pajutus pirmuosius ligos simptomus. Deginantį odos skausmą gali sumažinti įvairūs nuskausminamieji vaistai. Lytinių organų pūslelinės skausmą gali numalšinti šiltos sodos vonelės. Lūpų pūslelinei gydyti vartojami antivirusinių vaistų – acikloviro tepalai. Geriausia juos vartoti tik pajutus pirmuosius infekcijos požymius, pastebėjus atsiradusias pūsleles. Pažeidimo vietas rekomenduojama laikyti sausai, švariai, nepridengtas. Norint nutraukti pūslelinę, tik pajutus pirmuosius požymius, 5 dienoms gali būti skiriamas geriamas ar leidžiamas antivirusinis preparatas. Jei gydymas pradedamas jau atsiradus pūslelėms, sulaikomas vietinis plitimas, o ligos trukmė nesutrumpėja. Ligos simptomų atsiradimui retinti viruso platinimui mažinti, gali būti skiriamas nuolatinis, profilaktinis, antivirusinio vaisto vartojimas.
Rekomenduojami BLOGo įrašai
-
MICELINIS VANDUO: AR REIKIA NUPLAUTI?
Egzistencinis micelinio vandens klausimas: plauti ar neplauti, turi būti atsakytas. Praeitą savaitę mūsų inicijuota apklausa parodė, kad pusė visų naudojančių micelinį vandenį jį nuplauna, kita pusė - palieka. Pirmoji nesupranta, kaip kita palieka ant odos “tą lipnią plėvelę”, o antroji skaito etiketes, kur rašoma “nereikia nuplauti”, ir jomis vadovaujasi. Kuri pusė daro teisingai? Abi. Norint suvokti, kaip galima naudoti micelinį vandenį, pirmiausia būtų gerai suvokti, kaip jis veikia. Jei chemija nėra stiprioji pusė, nesijaudinkite, papasakosime vaizdžiai ir suprantamai. O visų tikrų chemikų iš karto atsiprašome, kad nenaudojame derančių terminų. Tikriausiai žinote, kad micelinis vanduo savo vardą gavo dėl micelių. Įsivaizduokite jas kaip kamuoliukus, sudarytus iš surfaktantų molekulių. O surfaktantus įsivaizduokite tarsi mažyčius buožgalvius - galvytes su uodegėlėmis. Jų “galvos” yra hidrofilinės, tad pritraukia vandenį, o “uodegėlės” lipofilinės, tad pritraukia aliejus. Tokia jų pagrindinė funkcija - surišti tarpusavyje vandenį ir aliejų. Jie yra naudojami visose valančiose ir prausiančiose formulėse, nes būtent aliejinė dalis turi gebėjimą pritraukti nešvarumus ir kitus riebalus. Prausiklis nuo micelinio vandens skiriasi tik tuo, kad naudojami surfaktantai yra švelnūs ir stipriai praskiesti vandeniu. Paveikslėlyje pavaizduotas surfaktatas - hidrofilinė "galva" ir lipofilinė "uodegėlė" Miceliniame vandenyje plaukioja surfaktantų kamuoliai, kurie sudaro tinklą vandenyje. Matome vientisą skaidrų skystį, nors jame plaukioja daugybė riebiųjų rūgščių dalelių. Taip atrodo micelės, tarsi sukibę surfaktantų "kamuoliai" Svarbu paminėti, kad vatos diskelis, ant kurio pilame micelinį vandenį, atlieka labai svarbų vaidmenį. Užpylus micelinio vandens ant vatos, hidrofilinės “galvos” prikimba prie vatos (nes hidrofilinės dalelės traukia hidrofilines), o lipofilinės uodegėlės lieka kyšoti, pasirengusios nuvalyti nešvarumus. Nešvarumai prikimba prie “uodegėlių”, kurios sukibusios su “galvomis”. Tokiu būdu maksimalus nešvarumų kiekis lieka ant vatos, o ne ant odos. Vadinasi, naudojant micelinį vandenį nereiktų jaudintis, kad surfaktantų liks ant odos. Paveikslėlyje pavaizduoti surfaktantai hidrofilinėmis "galvomis" prikibę prie vatos Tai kas lieka po micelinio vandens tokio lipnaus, slidaus, o jei gerai išsirinkote priemonę - maloniai drėkinančio? Tai pagalbinės medžiagos, kurias naudoja gamintojas. Kiekvienas renkasi vis kitus papildomus formulės komponentus, norėdamas pagerinti micelinio vandens savybes. Keli pavyzdžiai: Druska. Ji yra veiksmingas rišiklis ir tirštiklis. Suteikia tekstūrai tirštumo, o valomosioms savybėms veiksmingumo, tad micelinis vanduo valys geriau. Trūkumai? Likęs lipnumo, traukimo, sausumo, net graužimo pojūtis. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti. Silikonai. Jie taip pat pagerina valomąsias savybes bei palieka ant odos švelnią plėvelę. Trūkumai? Švaros pojūčio gali trūkti. Problematiškai odai gali išprovokuoti spuogelių atsiradimą. Norisi nuplauti? Geriau nuplauti. Nesinori nuplauti? Galima ir nenuplauti. Drėkikliai, raminantys ekstraktai. Jie puoselėja odą ir gerina jos funkcijas. Po tokių priemonių dažniausiai plauti odos nesinori ir nereikia. Taigi dar kartą pradėjus nuo į buožgalvius panašių surfaktantų, prieiname išvados, kad svarbu visai ne tai, kad priemonės pavadinimas micelinis vanduo, o tai, kas yra to micelinio vandens sudėtyje. Vieną micelinį vandenį reikės nuplauti, kito nereikės. Jei jūs neplaunate micelinio vandens, tai dar nereiškia, kad visiems nereikia plauti ir atvirkščiai. Telieka pakartoti: tikrinkite kosmetikos sudėtį. Naudoti šaltiniai: Walters, R. M., Mao, G., Gunn, E. T., & Hornby, S. (2012). Cleansing formulations that respect skin barrier integrity. Dermatology research and practice, 2012, 495917. doi:10.1155/2012/495917 https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3425021/ https://www.dermatologytimes.com/dermatology/what-micellar-water-and-how-does-it-cleanse https://www.dataphysics-instruments.com/knowledge/understanding-interfaces/surfactants-cmc/ (iš čia ir iliustracijos) https://labmuffin.com/what-is-micellar-water-and-how-does-it-work/ https://www.truthinaging.com/ingredients/sodium-chloride -
TONIKAS MŪSŲ ODAI NEREIKALINGAS?
Kiek buvo džiaugsmo, kai pavasarį parašėme, kad paakių kremas nebūtinas. Tai laikykitės, nes yra ir dar vienas produktas, kuris ne tik nebūtinas - jis daugeliu atveju nereikalingas. Tonikas. Kaip gali būti, kad staiga mūsų odai nebereikia toniko? Tiesa ta, kad jo niekada ir nereikėjo. Visi girdėjome, kad tonikas reikalingas atstatyti odos pH po prausimo. Pradėkime nuo to, kad odai nereiktų naudoti prausiklių, kurie sutrikdytų jos pH. Kitas dalykas, įdomu, kaip tonikai gali tą pH atstatyti, jei jų pagrindinis ingredientas vis dar yra alkoholis. Etanolio pH vandenyje yra neutralus - 7, o oda yra švelniai rūgšti ir jos pH gali svyruoti nuo 4,7 iki 5,75. Na, gerai, pH galima padidinti pasitelkus pH reguliatorius, bet alkoholio poveikio odai taip lengvai nepakeisime. Priežastis, kodėl alkoholis naudojamas tonikuose yra ta, kad jis nuvalo odos lipidinį sluoksnį ir taip paruošta oda geriau įsisavina ingredientus iš drėkinamųjų kremų. Pridėkime dar tai, kad alkoholis pasižymi antibakterinėmis savybėmis ir naikina bakterijas, sukeliančias aknę. Skamba gerai, tai ko mes kabinėjamės? Būtų gerai, jei viskas būtų taip paprasta. Iš tiesų nuvalydami odos lipidį sluoksnį, nuvalome natūralią ir pačią tobuliausią drėgmę, kurią mums sukūrė mūsų pačių kūnas - natūralų drėkinimo faktorių. Visi drėkinamieji kremai siekia jam prilygti ir vis dar be rezultatų. Kitas svarbus aspektas, kad laikai pasikeitė - bakterijų mes nebenaikiname, o stengiamės su jomis susidraugauti. Aknę sukelianti bakterija Propionibacterium acnes yra taiki mūsų odos gyventoja. Ji minta sebumu ir saugo poras nuo užsikimšimo. Šios ir kitų bakterijų pusiausvyra leidžia mūsų odai sveikai funkcionuoti, tad bet kokie aršūs ingredientai, pavyzdžiui, alkoholis, kuris tą pusiausvyrą pažeidžia, kelia riziką mūsų odos būklei. Kita problema tonikuose - kvepalai. Viena vertus, be kvepalų sunku įsivaizduoti kosmetiką. Kvapai malonūs mūsų uoslei, o tyrimai rodo, kad vien kvapas gali pakelti produkto rinkos kainą. Kita vertus, tai kas malonu uoslei ar pelninga verslui, nėra gerai mūsų odai. Tonikuose dažnai naudojamas didelis kvepalų kiekis, o jų sudėtyse gausu potencialių alergenų (linalolas, limonenas, geraniolas ir t.t.) Šie gali sukelti kontaktinį dermatitą, fotoalergines reakcijas, skatinti odos uždegimus. Reiktų paminėti, kad visai nesvarbu, ar tie kvepalai sudėtyje yra sintetiniai, ar iš natūralių eterinių aliejų, neigiamas poveikis toks pats (Essential Oils and Their Single Compounds in Cosmetics—A Critical Review Asja Sarkic and Iris Stappen). Na ir paskutinis argumentas - dažnai tonikai nealieka jokios funkcijos, nes juose paprasčiausiai trūksta aktyviųjų ingredientų. Vanduo, kvepalai ir koks vienas kitas drėkiklis ar augalinis ekstraktas yra gana dažna toniko formulės kompozicija. Klausimas, ką toks produktas naudingo suteikia odai, ko negali padaryti drėkinamasis kremas ar serumas? Perteklinių kosmetikos produktų atsisakymas yra geras būdas prisidėti prie mažesnio vartojimo. Žinoma, šiandien tonikas jau ne vien tik alkoholio ir kvepalų mišinys. Atsiranda vis daugiau tonikų, kurių aktyvieji ingredientai AHA ir BHA rūgštys, formulės praturtintos drėkikliais, augaliniais ekstraktais ir kitais puikiais ingredientais. Tokių tonikų mūsų odai reikia, tokius tonikus mes rekomenduojame. Juos atsirinksite tik tikrindami sudėtis. -
AR BŪTINAS PAAKIŲ KREMAS?
Kodėl taip sunku išsirinkti gerą paakių kremą? Atrodytų pasiūla tikrai didelė, bet išbandžius pasirodo, kad nė vienas nepateisina lūkesčių. Viena vertus paakių oda skiriasi nuo likusios veido odos. Paakių zonoje ji yra pati ploniausia, todėl oda greičiau sudirgsta, čia dažniau pasireiškia alergijos, pasirodo pirmosios raukšlės. Kita vertus, paakių odai reikalinga tokia pati priežiūra kaip ir veido odai: drėkinimas, minkštinimas, apsauga, regeneracijos skatinimas. Labai dažnai paakių kremais norime spręsti tokias problemas, kurios kosmetikai “neįkandamos” - joks kremas negali panaikinti patamsėjusių ar patinusių paakių. Kosmetikos gamintojai jums sakys kitaip, bet kaip kremas gali pakeisti paakių sandarą, kuri lemia, kad kraujagyslių tinklas yra arti odos ir tai suteikia paakiams tamsią, melsvą spalvą? Niekaip. Joks kremas negali kompensuoti miego trūkumo, dėl kurio paakių oda gali patamsėti ar išgydyti ligų, dėl kurių taip pat gali atsirasti tamsūs ratilai po akimis. Daugelis kosmetikos pirkėjų galvoja, kad paakių kremai yra specialiai suformuluoti odai aplink akis. Tiesa ta, kad beveik visų paakių kremų sudėtis niekuo nesiskiria nuo kremų, skirtų veido odai. Nerašytos taisyklės, kad paakių kremuose neturėtų būti kvepalų laikosi retas kosmetikos gamintojas. Ironiška, visų kremų aprašymuose minima, kad paakių oda yra pati jautriausia ir jai reikalinga speciali priežiūra vis dėlto formulės retai tai atspindi. Kitas pavyzdys, paakių kremuose retai sutiksime filtrus nuo saulės, nors paakių oda yra jautriausia saulės spinduliams. Kyla klausimas: ar tikrai paakiams būtinas atskiras kremas? Atsakymas: ne. Kosmetikos gamintojai sako: naudokite paakių kremą, nes paakių oda yra pati jautriausia. Tačiau visa veido oda yra jautri. Piktnaudžiaujant dirginančiomis priemonėmis labai greitai net ir sveika oda sujautrėja. Tad ne tik paakių odai, bet ir visai veido odai nereiktų naudoti dirginančių kremų. Jei jūsų veido kremas netinka paakiams, vadinasi, jis netinka ir veido odai. Geras kremas turi tikti visam veidui. Vienintelė išimtis kada paakių kremas tikrai reikalingas, kai paakių odos būklė skiriasi nuo likusios veido odos, pavyzdžiui, jūsų veido oda yra riebi, o paakiai išsausėję. Tokiu atveju veido odai reikalingas lengvas, porų nekemšantis drėkiklis, o paakiams rinkitės gerai suformuluotą, be kvepalų ir be dirginančių ingredientų maitinamąjį kremą.
Labai laukiame jūsų komentarų!