Toliau kalbame apie saulės poveikį odai ir šį kartą pabandysime išnarplioti susipynusį faktų ir mitų kamuolį apie saulės žalą ir naudą odai. Pasiskaičius komentarus internete ima ir juokas, ir siaubas - nors tyrimų apstu, mes dar labai dažnai tikime ne faktais, o "bobučių pasakomis".

Mitai, susiję su saulės poveikiu odai*:

(*surinkta iš skaitytojų laiškų ir klausimų bei lietuvių komentatorių interneto platybėse)

„Saulė gydo odą, o ne jai kenkia“.

UV spinduliai iš tiesų pasižymi gydomosiomis savybėmis, tad yra naudojami medicinoje, tačiau tai nepakeičia fakto, kad UV spinduliai gali ir pakenkti. Naudojant UV spindulių terapiją visada yra apsvarstoma gydymo trukmė ir intensyvumas, kad nauda būtų didesnė už žalą.

„Mano oda įdega ne rudai, o raudonai“.

Vadinamasis „raudonas įdegis“ iš tiesų yra paprasčiausias nudegimas, kuris sukėlė odos uždegiminę reakciją. Ši reakcija išsilaiko kelias dienas, o I-II tipo žmonėms ir kelias savaites. Praėjus uždegimui, gali išryškėti nedidelis įdegis, taip pat pleiskanoti ar luptis oda.

„Neverta tepliotis chemija. Geriau natūraliai pasideginti, bet su saiku“.

Jei atidžiai skaitėte praeitą "Grožio encikloepdijos" įrašą, jau supratote, kad „saugus“ deginimasis nėra įmanomas, o kremus nuo saulės reikia naudoti ne tik einant į paplūdimį. Tad „tepliotis“ verta, bet naudokite ne „chemiją“, o tiesiog gerus kremus nuo saulės.

„Įdegus kremo nuo saulės naudoti nereikia“.

Nors įdegis iš tiesų leidžia saulėje būti 2-4 kartus ilgiau nenudegus, bet praktiškai laikas pailgėjo nuo 10 minučių iki 20 ar 40 minučių, tad tai tikrai nereiškia, kad kremas nuo saulės yra nebereikalingas.

Na, o be konkurencijos geriausias komentaras, kokį pavyko rasti:

„Venk žmonių, kurie vengia saulės, nes tai energijos vampyrai“.

Nuo vampyrų keliaukime prie rimtų kalbų - saulės žalos odai.

Saulės žala odai

• DNR pakitimai. Vienas didžiausių UV spindulių pavojų yra DNR pakitimai. UVA ir UVB spinduliai DNR veikia skirtingai. UVB spindulių bangos yra absorbuojamos DNR ir sukelia tiesioginę struktūrinę žalą, o UVA veikia netiesiogiai per reaktyvias deguonies formas (Reactive Oxygen Species) (1). Net ir nedideli pakitimai gali sukelti mutacijas, dėl kurių gali vystytis vėžiniai susirgimai. Pabandykime pažiūrėti, kaip DNR pakitimai vyksta. Tikriausiai pamenate iš biologijos pamokų, kad mūsų genetinė informacija yra užkoduota nukleorūgštyje, kuri sudaryta iš dvigubos spiralės, panašios į susisukusias kopėčias. Dvi gijas sudaro deoksiribonukleotidai, kurie jungiasi tarpusavyje specialia tvarka, sudarydami kopėčių pakopas, t.y. jungtis. Kai deginamės paplūdimyje, UV radiacija gali sukelti struktūrinius pakitimus ir deoksiribonukleotidai, užuot jungęsi su priešingos gijos „partneriu“, susijungia su esančiu greta, toje pačioje grandinėje. Taip susidaro vadinamieji pirimidino dimerai (pyrimidine dimers), kitaip tariant klaidinga seka. Per kelias valandas, praleistas paplūdimyje, tokių pirimidino dimerų gali susidaryti tūkstančiai. Specialus procesas, vadinamas DNR reparacija, gali panaikinti šiuos pakitimus – pirimidino dimerai yra tiesiog „iškerpami“. Tačiau susidariusi nauja deoksiribonukleotidų tvarka yra atsitiktinė ir egzistuoja tik 1 galimybė iš 4, kad ji teisinga (2). Toks procesas sukelia DNR mutacijas, o kiekviena mutacija didina odos vėžio riziką.

• Imuniteto slopinimas. Mažai kalbama apie tai, kad UV spinduliai pasižymi imunitetą slopinančiomis savybėmis (3) ir taip silpnina organizmo apsaugines funkcijas, kurios padeda išvengti vėžio bei virusų (4). Veikiant saulės spinduliams pakinta apsauginį vaidmenį atliekančių Langerhanso ląstelių struktūra  bei gebėjimas tinkamai funkcionuoti. Be to, pats organizmas slopina savo imuninį atsaką, kad sumažintų autoimuninių reakcijų į UV spindulių sukeltus uždegiminius odos procesus tikimybę (5). Turbūt esate pastebėję, kad po pirmųjų „susitikimų“ su saule (pavyzdžiui, po pirmųjų pasideginimų), neretai „išlenda“ lūpų pūslelinė (suaktyvėja herpes virusas). Tai – vienas iš dažnų ir akivaizdžių pavyzdžių, kaip dėl saulės poveikio nusilpsta imunitetas ir „pabunda“ organizme tūnoję virusai. Taigi kaitindamiesi saulėje daugelis deginimosi gerbėjų yra įsitikinę, kad stiprina imunitetą, o iš tiesų sulaukia priešingos organizmo reakcijos.

• Odos vėžys. Tyrimai rodo, kad nuo 6 dešimtmečio bazalinių ląstelių karcinomos, plokščialąstelinės karcinomos ir melanomos atvejų tarp baltųjų kiekvienais metais didėjo po 5-8 proc. (6) (palyginimui – odos vėžio atvejų skaičius tarp juodaodžių išliko panašus). Karcinomos dažniausiai atsiranda daugiausiai saulės veikiamose odos zonose, o kaip minėjau, odos nudegimai didina melanomos susirgimų riziką. Mažiausiai pavojinga yra bazalinių ląstelių karcinoma, dar vadinama bazalioma. Tai piktybinis navikas, kuris auga lėtai ir pažeidžia audinį aplink save, bet retai išplinta. Plokščialąstelinė karcinoma yra pavojingesnė, ji pasireiškia naviko ar žaizdos forma ir negydoma gali išplisti. Pati pavojingiausia  odos vėžio forma yra melanoma. Nors ji sudaro tik 4-5 proc. visų odos vėžinių susirgimų, bet sukelia 71–80 proc. (7) mirčių nuo odos vėžio. Melanomai būdinga tamsiai ruda ar juoda spalva, todėl dermatologai itin atidžiai apžiūri tamsiausius pacientų apgamus. Labai retai melanoma gali būti rausvos, raudonos ar net baltos spalvos, jos vadinamos amelanotinėmis ir yra pačios agresyviausios. Kaip ir kitas vėžio formas melanomą galima įtarti pamačius plika akimi, todėl labai svarbu, kad nuolat stebėtume savo kūną ir apgamus. Nerimą keliantys požymiai yra pasikeitusi apgamų spalva, dydis, forma, paryškėjęs kontūras, niežulys, paraudimas, skausmas ar kraujavimas (8).

• Aktininė keratozė. Ši ikinavikinė odos liga dar vadinama „saulės keratoze“, nes dažniausiai pavieniai netaisyklingos formos suragėję odos židiniai pasireiškia dėl ilgalaikio saulės poveikio. Dažniausiai iškilusios, gelsvos spalvos, suragėjusios, apsilupusiais žvyneliais odos dėmės atsiranda ant veido, krūtinės ir nugaros. Aktininė keratozė yra pavojinga, nes iš pakitusių odos ląstelių gali išsivysti bazalnių ląstelių ar plokščialąstelinės karcinomos (9).

• Odos nudegimai. Pati dažniausia ir geriausiai mums matoma saulės žala odai yra nudegimai. Pagrindinį vaidmenį čia atlieka UVB spinduliai, nes reiktų 1000 kartų daugiau UVA spindulių, nei UVB, kad jie sukeltų eritemą (ūminę uždegiminę odos reakciją) (10). Saulės šviesa veikia odą ne tik matoma, bet ir nematoma radiacija. Tyrimai rodo, kad žmogaus odos temperatūra per 15-20 minučių atviroje vasaros saulėje nuo 36,6°C laipsnių pakyla iki 40-43°C laipsnių. Karštis ardo lipidus, pažeidžia apsauginį odos sluoksnį, sausina ir taip didina nudegimų pavojų (11). Paprastai nudegusios odos paraudimas atsiranda praėjus 2-4 valandoms po odos pažeidimo ir sustiprėja po 8-24 valandų. Tokia uždelsta reakcija yra klaidinanti: žmonės laiku nepastebi nudegimo, o kai susigriebia – būna jau per vėlu, nes nuo odos pažeidimo jau spėjo prabėgti kelios ar daugiau valandų. Remiantis Skincancer.org duomenimis, 42 proc. žmonių mažiausiai vieną kartą per metus  nudega saulėje. Skaičiuojama, kad penki ir daugiau nudegimų per gyvenimą padvigubina melanomos riziką. Penki ir daugiau nudegimų 15-20 metų laikotarpyje padidina bazalnių ląstelių karcinomos  tikimybę 68 proc., o melanomos – 80 proc. (12). Nors mums gali atrodyti, kad nudegimas tėra trumpalaikis odos uždegimas, kuris paprasčiausiai su laiku išnyksta, kaip dažniausiai be pasekmių išgyjame nuo slogos, ši statistika rodo, kad oda turi “atmintį” ir akumuliuoja UV radiaciją. Tad kiekvienas nudegimas yra pavojingas ir svarbu imtis visų priemonių, kad jo išvengtumėte bei apsaugotumėte vaikus, kurie negali patys pasirūpinti apsauga. Taip pat svarbu perduoti žinią paaugliams, kad jų amžius yra rizikingiausias, o nudegimai gali turėti neigiamų pasėkmių ateityje. Nudegti gali ne tik oda, bet ir akys. Fotokeratitas ir fotokonjuktivitas yra skausmingi  akių pažeidimai, kuriuos sukelia UV spinduliai. Juos galima palyginti su odos nudegimu, bet pažeidžiami jautrūs akies voko ir obuolio audiniai. Pirmieji simptomai pasireiškia po kelių valandų ir gali būti itin skausmingi. Ilgalaikis UV, ypač UVB spindulių, veikimas didina kataraktos atsiradimo riziką.

• Pigmentinės dėmės. Įvairių atspalvių rusvos netaisyklingos odos dėmės yra melazma, kuri pasireiškia labiausiai saulės veikiamose odos zonose: ant veido, krūtinės ir rankų. Kadangi pigmentinės dėmės atsiranda labiausiai matomose odos zonose, o dažniausiai ant veido, jos neigiamai paveikia pacientų gyvenimo kokybę. Nors kol kas nėra tiksliai žinoma, kaip pigmentinės dėmės susidaro, pastebėta, kad svarbiausia atsiradimo priežastis yra UV spindulių veikimas. Taip pat melazmą įtakoja nėštumas, lytiniai hormonai, uždegiminiai odos procesai, kosmetika, steroidai ir fototoksinėmis savybėmis pasižymintys vaistai (13).
• Fotosenėjimas. Nuolat pasikartojanti saulės žala turi nepaprastai didelę įtaką odos išvaizdai ir senėjimo procesams, ką jau spėjome aptarti ankstesniame skyrelyje. Prieš keletą metų prestižiniame medicinos žurnale „The New England Journal of Medicine“ buvo publikuotas sukrečiantis fotosenėjimo pavyzdys.Užtenka tik pažvelgti į nuotrauką, kad atitinkamas išvadas padarytume patys. O joje – 69-ių metų amžiaus vyriškio, kuris 28 metus dirbo sunkvežimio vairuotoju, portretas. Beveik tris dešimtmečius kairiąją jo veido pusę stipriau nei dešiniąją veikė UVA spinduliai (kaip buvo minėta, stiklas jų nesulaiko, o vyras apsaugos nuo UV nenaudojo), ir nuotraukoje aiškiai matyti, jog stipriau saulės paveiktos veido dalies oda yra žymiai stipriau susiraukšlėjusi bei sustorėjusi.  Ar įmanoma to išvengti? Tyrimai rodo, kad UV apsauga ir antioksidantai (gaunami su maistu) padeda atitolinti odos senėjimą ir pagerinti išvaizdą (14).

Saulės nauda odai

Na, o dabar – vyšnia ant šio ne itin „skanaus“ pyragaičio, t.y. skyrelio apie saulės poveikį odai. Geriausias būdas jį pabaigti optimistiškai yra prisiminti, kad saulės spinduliai mūsų odai ne tik pavojingi, bet ir naudingi, jei tik žinosime kaip jais saugiai „pasinaudoti“.

• Gera savijauta. Saulės spindulių šiluma ir šviesa leidžia mums geriau jaustis. Tyrimas parodė, kad šviesos terapija pasižymi panašiu poveikiu kaip ir antidepresantai (15), todėl gali būti naudojama kaip pagalbinė priemonė depresijos, nuotaikų svyravimų ar nemigos gydymui.
• Aktyvesnė kraujotaka. 2014 metais dermatologas Richardas Welleris kartu su komanda atliko daug žadančius tyrimus, kurie rodo, kad UV šviesa skatina odą į kraujotakos sistemą išskirti kaupiamą azoto oksidą ir taip reguliuoti kraujospūdį (16). Nors reikės daugiau tyrimų, bet tai vienas svarbiausių ir naujausių atradimų, susijusių su saulės nauda sveikatai.
• Vitaminas D. UVB spinduliai skatina odą sintezuoti vitaminą D. Priklausomai nuo metų laiko mes gauname skirtingą vitamino kiekį. Kadangi šaltuoju metų periodu Lietuvoje saulės būna labai mažai, gali atsirasti vitamino D trūkumas. Vitaminas D reikalingas kalcio įsisavinimui iš virškinamojo trakto, taip pat jis dalyvauja fosfatų, geležies, magnio ir cinko apykaitoje, stiprina imunitetą, padeda normalizuoti kraujo spaudimą, mažina depresijos simptomus (17). Norint gauti reikalingą vitamino D dozę, priklausomai nuo metų laiko ir odos tipo, užtenka būti saulėje 5-10 minučių (18)(veidas, rankos ir kojos turi būti atidengti). Tam tikrą dalį (10-20 proc.) vitamino D gauname ir su maistu (daugiausia jo yra kiaušiniuose, riebioje žuvyje). Kai kurie maisto produktai (pienas, jogurtas, margarinas ir kiti) yra specialiai praturtinti šiuo vitaminu. Remiantis Respublikinio mitybos centro atlikto tyrimo apie Lietuvos gyventojų faktinę mitybą duomenimis, 2007 metais suaugusieji su maistu gavo 4,9 µg kiekį (paros norma yra 5 µg) (19). Taigi, atrodo, su maistu reikiamą kiekį vitamino D gauname, o kaip su likusiąja dalimi, kuri turi pasigaminti odoje? Deja, mūsų kraštas nėra palankioje geografinėje padėtyje, ir tik vasaros metu galime būti tikri, kad vitamino D turime pakankamai. Jei organizmas neturi sąlygų natūraliai pasigaminti vitamino D (prisiminkime žiemos dienas, kai į darbą įžengiame ir iš jo išeiname su tamsa), rekomenduojama per parą jo gauti 20 µg. Jeigu kyla abejonių, ar jums trūksta vitamino D, galima nesunkiai ištirti jo koncentraciją kraujyje. Nustačius hipovitaminozę, skiriamas gydymas vitamino D preparatais. Taigi, kad nereiktų jos gydyti, siūloma laikytis buvimo gryname ore rekomendacijų bei šaltuoju metų laiku vit. D preparatus vartoti profilaktiškai.
• Gydomasis poveikis. UV spinduliais yra sėkmingai gydomos ligos – rachitas, psoriazė, egzema, baltmė ir akių ligos, retesniais atvejais aknė, žaizdos ar vėžys. Terapeutinis naudojimas nepakeičia neigiamo spindulių poveikio, bet gydytojai individualiai parenka atitinkamą terapijos trukmę, kad gydymo nauda būtų didesnė už riziką. Gydoma gali būti UVA ar UVB spinduliais, taip pat papildomais medikamentais.
• Mažesnė išsėtinės sklerozės rizika. Pastebėta, kad išsėtinės sklerozės atvejų mažiausiai labiausiai saulėtuose regionuose (20). Manoma, kad tam įtakos turi gaunamas vitamino D kiekis.

Šaltiniai ir nuorodos:

(1) M. Brenner, V. J. Hearing, The Protective Role of Melanin Against UV Damage in Human Skin, Photochem Photobiol, 2008; 84(3): 539–549.

(2) A. G. Atherly, J. R. Girton, J. F. McDonald, The Science of Genetics, Saunders College Publishing, 1999, 522-537.

(3) F. Aubin, Mechanisms involved in ultraviolet light-induced immunosuppression, Eur J Dermatol, 2003;13:515–523.

(4) M. L. Kripke, Immunology and photocarcinogenesis. New light on an old problem, J Am Acad Dermatol, 1986; 14:149–155.

(5) M. Brenner, V. J. Hearing, The Protective Role of Melanin Against UV Damage in Human Skin, Photochem Photobiol, 2008; 84(3): 539–549.

(6) H. M. Gloster, D. G. Brodland, The epidemiology of skin cancer, Dermatol Surg, 1996; 22:217–226.

(7) A. Brozyna, B. Zbytek Blazej, J. Granese, Mechanism of UV-related carcinogenesis and its contribution to nevi/melanoma,  Expert review of dermatology, 2007; 2(4):451-469.

(8) National Cancer Institute, Melanoma Treatment, http://www.cancer.gov/types/skin/patient/melanoma-treatment-pdq#section/all

(9) R. L. Moy (Jan 2000), Clinical presentation of actinic keratoses and squamous cell carcinoma,  Journal of the American Academy of Dermatology, 42 (1 Pt 2): 8–10.

(10) A. J. Parrish, K. F. Jaenicke, R. R.  Anderson, Erythema and melanogenesis action spectra of normal human skin, Photochem Photobiol, 1982; 36:187–191.

(11) J. H. Lee, M. R. Roh, Kwang Hoon, Effects of Infrared Radiation on Skin Photo-Aging and Pigmentation, Yonsei Med J. 2006 Aug 31; 47(4): 485–490.

(12) S. Wu, J. Han, F. Laden, A. A. Qureshi, Long-term ultraviolet flux, other potential risk factors, and skin cancer risk: a cohort study, Cancer Epidemiol Biomar Prev, 2014 23(6); 1080-1089.

(13) A. C  Handel, L. D. B. Miot, H. A. Miot, Melasma: a clinical and epidemiological review, Anais Brasileiros de Dermatologia, 89(5), 771–782.

(14) R.W. Lam, A. J. Levitt, R. D. Levitan, M. Enns, R. Morehouse, E. E. Michalak, E. M. Tam, (2006), The Can-SAD Study: A Randomized Controlled Trial of the Effectiveness of Light Therapy and Fluoxetine in Patients With Winter Seasonal Affective Disorder, American Journal of Psychiatry 163:805–812.

(15) European Commission Press releases database, Questions and Answers on safety of sunbeds, http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-10-37_en.htm?locale=en

(16) R.W. Lam, A. J. Levitt, R. D. Levitan, M. Enns, R. Morehouse, E. E. Michalak, E. M. Tam, (2006), The Can-SAD Study: A Randomized Controlled Trial of the Effectiveness of Light Therapy and Fluoxetine in Patients With Winter Seasonal Affective Disorder, American Journal of Psychiatry 163:805–812.

(17) D. Liu, B. O. Fernandez, A. Hamilton, N. N. Lang, J. M. C. Gallagher, D. E. Newby, M. Feelisch, R. B. Weller, UVA Irradiation of Human Skin Vasodilates Arterial Vasculature and Lowers Blood Pressure Independently of Nitric Oxide Synthase, published online 20 February 2014, http://www.nature.com/jid/journal/v134/n7/full/jid201427a.html

(18) R. K. Sivamani, L. A. Crane, P. R. Dellavalle, The benefits and risks of ultraviolet (UV) tanning and its alternatives: the role of prudent sun exposure, Dermatologic clinics, 2009;27(2):149-vi.

(19) Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas http://www.nmvrvi.lt

(20)  A. Ascherio, K. L. Munger, (June 2007), Environmental risk factors for multiple sclerosis. Part II: Noninfectious factors, Annals of Neurology 61 (6): 504–513.